Nuo vaikystės daugelis mėgstam pasakas, stebuklus, kažką, ko paaiškinti neįmanoma, bet kas kelia intrigą, nuostabą ir susižavėjimą. Užaugus stebuklus pakeičia tai, kas suvokiama, bet vistiek nepaprastai stebina – mokslo atradimai, nepaprasti žygiai, keisčiausi rekordai. Tačiau yra dar vienas labai paslaptingas ir stebuklingas pasaulis – žmogaus siela. Reaguodama į įvairiausias gyvenimo situacijas, arba tiesiog gyvendama tarp kitų sielų, ji gali sukurti ar pajusti dalykų, kurie kitoms kartoms atrodys akivaizdus stebuklas. Kodėl kitoms kartoms? Nes čia ketinu pažvelgt į kūrybiškas sielas iš istorinės perspektyvos, juolab, kad istorinės politinės aplinkybės ir buvo ta gyvenimo situacija, kuri bene labiausiai veikė sielą po antrojo nugriaudėjusio karo.
Dažnai girdžiu kąnors sakant, kad kai kovojom dėl nepriklausomybės, ji, tarsi, turėjo žymiai didesnę vertę. O dabar visiems tai savaime suprantama, todėl nebevertinama. Manau nepriklausomybė pakeitė kategoriją. Anksčiau ji reiškė išlikimą, dabar ji traukiama į vertybių sąrašą. Todėl ir klausiu, ar neatsitiko panašiai su kūrėjo nepriklausomybe? Gal tie, kurie rašė tuos “keistai skambančius“ kamerinius opusus, jau žinojo ar kurie pridėjo į kūrinį visai nelietuviškų melodijų, jautė, kad tokia kūryba yra išlikimas. Neturiu omeny išlikimo partitūrų, kalbu apie muziką kaip kultūrą europos ir pasaulio kontekste. Juk dabar jau galima kalbėt apie tai, kad nuoseklus muzikinis virsmas ir laisva meninė mintis po karo buvo gerokai pristabdyti. Bandau save perkelt į įkalinto kūrėjo vietą, kai turi priimti kompromisus ir tartis pats su savimi, nes, vėlgi, tave į, švelniai tariant, nepatogią padėtį pastato tas pats išlikimo klausimas. Nors, tikiu, yra daugybė skirtingų būdų rašyti muziką, bet bandau įsivaizduoti, kurioj kūrybinėj stadijoj galėtų įsiterpti sovietinė doktrina. Juk kūrinio idėją randi ne šiaip sau kur po suolu, aš ją paprastai nešiojuos keletą mėnesių kartu su savim, o po tų keletos mėnesių aistringo gyvenimo kartu, galiu už savo idėją ir numirti, tokia ji man tampa brangi. Tai jei mano idėja reikalauja atonalumo, puantilizmo ar triukšmo, vadinasi, man galas. Kita vertus galvoju, kad tie, kuriuos mes žinom kaip abiejų lūžių kompozitorius, buvo labai stiprūs. Vieni – gimę nepriklausomoj Lietuvoj, brendę per karą, kūrė po sovietų jungu, bet galop vistiek rado savo balsą beauštančiam danguj. Kiti, jau galėtų būt subrendę „raudonieji“, tačiau liko ištikimi iš kažkur prasiskverbusiems neleistiniems idealams, ir pajutę pirmą pavasario vėją „drožė“ lauk, kad ir be šalikų. Dar buvo ir treti, ir jie balansavo (nieko neigiamo).
„Tam, kad įvyktų lūžis, reikia, kad būtų kam lūžti“ – taip Jolita Kisieliauskaitė pradeda savo darbą apie du, 7 ir 8 dešimtmečio lūžius. O lūžti tikrai buvo kam. Vėl bandau pasitelkt vaizduotę ir suprast kompozitorių, kuris kelis ar kelioliką metų rašė didingą muziką apie respubliką pagal užsakymą. Kiek daug visko susikaupę jo sieloj, įvairiausių patirčių, apie kurias kalbėt jam nebuvo galima. Ir kaip jis jas išlaisvino, ar gal saugojo jas tyliai visąlaik, ir truputį prasivėrus durims, išleido? Manau, kad šį virsmą galima apčiuopt tokioj staigioj žanrinėj permainoj. Juk kamerinė muzika, ypač po tokios stambių formų epochos, akivaizdžiai kalba apie suasmenėjimą, dėmesį individualybei, prasmei, idėjoms, įvairovei. Čia ir nauja instrumentų ar balso traktuotė, visokeriopos idėjinės paieškos – visų pirma permainos atkeliavo tokiu, turbūt, perėmimo būdu, ir noru išbandyti tai, kas dar nebandyta. Atsimenu, kaip pirmąkart susiruošėm su kursiokais į Berlyną. Visi žavėjomės BUM-N ir vyresniais kolegomis, kurie savo laiku gausiai sėmėsi iš „Varšuvos rudenų“, todėl kelionė į Berlyną mums buvo tarsi „In memoriam“ festivaliui, kuris įkvėpė mūsų pirmtakus(beje, Varšuvos festivalis taip pat buvo aplankytas). Tai va tas pirmas laikotarpis turbūt ir buvo po didžiausia Varšuvos įtaka. O vėliau prasidėjo savasties paieškos, neoromantizmas, paprastumas, kaip jau minėta autorė rašo, pirma muzikinė stilistinė kryptis į Lietuvą atėjusi laiku. Manau, tai sąlygojo sielos kalėjimo griūtis. Juk kaip pradžioj rašiau, siela kartais nuveikia ką stebuklingo, pavyzdžiui ima ir pajunta bendrą laikmečio dvasią.
Išdrysiu pasakyt, kad, mano nuomone, šie du lūžiai lietuvių šiuolaikinės muzikos istorijoj yra patys svarbiausi, nes procesai vyko visuotinai, paneigė anksčiau buvusius ir atvedė prie individualios, brandžios, intelektualios kūrybos. Nežinau, ar dar turėsim kada kartą kompozitorių, kurie savo kūryba taip veržliai kovotų už teisę turėt laisvą kūrybišką sielą ir nevaržomai kurti, kaip ir nežinau, ar dar išeisim dar kada visi į gatves ginti savo laisvo žodžio.
