VI SKYRIUS
Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, "pakeliui", kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kada galėsime suvisam išvykti į Prancūziją, kur turėjau "užaugti, baigti studijas, tapti kažkuo". Nusisamdžiusi vieną padėjėją, ji uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybelaites mūsų bute, kuris pavirto "didžiuoju Paryžiaus madų salonu". Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo jos klientes, kad skrybelaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio siuvėjo Paulio Poiret darbas. Ji nepailsdama keliavo iš namų į namus su tomis kartoninėmis dėžėmis, tokia dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio negalėjo nei paliesti, nei juolab sumažinti jokia abejonė. Aš likdavau namuose su Aniela,kuri išvyko drauge su mumis iš Maskvos maždaug prieš metus. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina,paskutinės "šeimos brangenybės" - šį kartą tikros - jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūsnys tolydžio didėjo palei nešvarias pilkas sienas, buvo siaubingai šalta. Skrybelaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais laukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę, jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir paprastai per dvidešimt keturias valandas nuoma būdavo sumokėta. Kaip, aš to niekada nesužinosiu. Žinau tik, kad ji visada būdavo sumokėta, krosnis pakurta, ir puikiai prisimenu, su kokiu liepsningu išdidumu ir triumfu motina žiūrėdavo man į akis, kai mane apkabindavo. tuomet mes iš tikrųjų buvome pasiekę dugną - nesakau "prarajos", nes nuo to laiko patyriau, kad praraja neturi dugno ir kad visi mes galime siekti gylio rekordų, niekada neišsemdami tos įdomios institucijos galimybių. Motina pargrįždavo iš savo ilgų kelionių po apsnigtą miestą, sudėdavo kartonines dėžes į kertę, atsisėsdavo, užsižiebdavo cigaretę ir žiūrėdavo į mane su švytinčia šypsena.
- Kas nutiko, mamyte?
- Nieko. Eikš, pabučiuok mane.
Prieidavau ir pabučiuodavau ją. Jos skruostai kvepėdavo šalčiu. Ji priglausdavo mane prie savęs ir susižavėjusi žvelgdavo man pro petį į kažką tolimą. Paskui pasakydavo:
- Tu būsi Prancūzijos ambasadorius.
Aš visai nežinojau, ką tai reiškia, bet neprieštaraudavau. Man buvo tik aštuoneri, tačiau jau buvau tvirtai nusprendęs: suteiksiu motinai viską, ko tik ji iš manęs panorės.
- Gerai, - atsakydavau nerūpestingai.
Aniela, sėdėdama prie krosnies, žiūrėdavo į mane pagarbiai. Motina šluostydavosi laimės ašaras. Ir spausdavo mane savo glėbyje.
- Tu turėsi automobilį.
Ji ką tik būdavo perėjusi visą miestą, nors lauke tvyrodavo dešimties laipsnių šaltis.
- Reikia truputėlio kantrybės, ir nieko daugiau.
Malkos traškėdavo koklių krosnyje. Lauke nuo sniego pasaulis atrodė keistai tirštas ir įgijęs kažkokį tylos matmenį, kurį kartais paryškindavo rogių varpelis. Palenkusi galvą, Aniela siūdavo prie paskutinės tądien padarytos skrybelaitės etiketę "Paul Poiter, Paris". Motinos veidas atrodydavo laimingas ir nurimęs, be jokio rūpesčių pėdsako. Net nuovargio žymės būdavo išnykusios; jos žvilgsnis klaidžiodavo po kažkokią stebuklingą šalį, ir aš nevalingai pasukdavau galvą į tą pusę, norėdamas pamatyti žemę, į kurią grįžo teisingumas, o motinos buvo atlygintos. Motina pasakodavo man apie Prancūziją, kaip kitos motinos pasakoja apie Miegančiąją Gražuolę ir Batuotą Katiną, ir, kad ir kaip stengiausi, taip ir nesugebėjau visiškai atsikratyti to pasakiško Prancūzijos įvaizdžio, kur vyravo vien didvyriai ir dorybės. Gal esu vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kurie paliko ištikimi auklės pasakai.
Visa bėda, kad mano motina buvo ne iš tų moterų, kurios laiko sau tą guodžiančią svajonę,gyvenančią jų širdyse. Viską, kas joje buvo, ji kaip man parodydavo, paskelbdavo, padeklamuodavo, ištrimituodavo, išsviesdavo lauk, dažniausiai su lava ir pelenais.
Turėjome kaimynų, ir jie nemėgo mano motinos. Smulkioji Vilniaus buržuazija niekuo nesiskyrė nuo kitų miestų buržuazijos, ir apie tos svetimšalės lakstymus pirmyn ir atgal su lagaminais ir kartoninėmis dėžėmis, kurios buvo laikomos paslaptingomis ir įtartinomis, netrukus buvo pranešta lenkų policijai, tuomet labai įtariai žiūrėjusiai į rusų pabėgėlius. Motina buvo apkaltinta vogtų daiktų slėpimu. Ji lengvai suniekino savo šmeižikus, bet gėda, skausmas, pasipiktinimas ją, kaip ir visuomet, bjauriai įsiutino. Paverkšlenusi keletą valandų tarp sujauktų savo skrybelaičių - oterų skrybelaitės iki šios dienos liko mano mažomis fobijomis - ji paėmė mane už rankos ir pareiškusi, esą "jie nežino, su kuo turi reikalą", išvilko į laiptinę. Tai, kas įvyko po to, buvo viena skaudžiausių mano gyvenimo akimirkų, o tokių turėjau keletą.
Motina ėjo nuo durų prie durų skambindama, belsdama ir kviesdama visus gyventojus išeiti į laiptinę. Vos jie pasikeitė pirmaisiais įžeidimais - o čia motina visuomet ir nenuginčijamai pranokdavo visus, - ji prisitraukė mane prie savęs, parodė į mane susirinkusiems pirštu ir iš aukšto, išdidžiai pareiškė balsu, kuris dar ir dabar skamba mano ausyse:
- Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Garbiele'is d'Annunzio! Jis...
Paieškojo žodžių, kurie juos visai sutriuškintų, kurie galėtų parodyti, kokia yra toji aukščiausia nenuneigiama žemiška sėkmė, ir išpyškino:
- Jis siūdinsis drabužius Londone!
Dar ir dabar man ausyse skamba garsus, smagus "buržujiškų blakiūkščių" juokas. Dar ir dabar raustu rašydamas šias eilutes. Girdžiu juos aiškiai, regiu pašaipius, piktus, paniekos kupinus veidus - regiu be jokios neapykantos: tai žmonių veidai, aš juos pažįstu. Gal dėl pasakojimo aiškumo geriau būtų iš karto pasakyti, kad šiandien aš - Prancūzijos generalinis konsulas, apdovanotas Išvadavimo judėjimo ordinu, Garbės legiono ordinu, o jei netapau nei Ibsenu, nei d'Annunzio, tai ne todėl, kad nesistengiau.
Ir dar, kad būtų aiškiau: drabužius siūdinuosi Londone. Nekenčiu angliško drabužių kirpimo, bet pasirinkimo neturiu.
Manau, joks kitas įvykis nesuvaidino svarbesnio vaidmens mano gyvenime už šitą juoko pliūpsnį, užgriuvusį mane vieno seno namo, Dadžiosios Pohuliankos 16, laiptinėje. Jam esu skolingas už tai, kas esu: tas juokas virto manimi tiek gerąja, tiek ir blogąja prasmėmis.
Motina atlaikė tą škvalą iškėlusi galvą, spausdama mane prie savęs. Nė kiek nesigėdydama ir nesijausdama pažeminta. Ji žinojo.
Po to keletą savaičių mano gyvenimas buvo ne iš maloniųjų. Nors man buvo tik aštuoneri metai, turėjau labai gerai išlavintą juokingumo jausmą, ir, savaime suprantama, ne be motinos įtakos. Išsiugdžiau jį pamažu. Pamažu, bet užtikrintai išmokau nesusigėsti viešai patekęs į kompromituojančią situaciją. Tai visų geros valios žmonių auklėjimo sudedamoji dalis. Aš jau seniai nebebijau būti juokingas: šiandien žinau, kad žmogus yra neapjuokiamas.
Bet tas kelias minutes, kol stovėjome laiptų aikštelėje po užgaulių juokų, sarkastiškų įžeidinėjimų kruša, mano krūtinė virto narvu, iš kurio beviltiškai veržėsi gėdos ir siaubo apimtas žvėris.
Tada to namo kieme buvo toks malkų sandėlis, ir mėgstamiausia mano slėptuvė buvo tarp tų malkų rietuvių; jausdavausi nuostabiai saugus, kai po vikrių akrobatinių triukų - rietuvės buvo sulig dviem namo aukštais - man pavykdavo ten įsigauti ir pasijusti iš visų pusių saugomam drėgnų ir kvapnių malkų sienų. Prakiurksodavau ten kiauras valandas su savo mėgstamais žaislais, visiškai laimingas ir nepasiekiamas. Tėvai drausdavo savo vaikams artintis prie trapaus, grėsmingo statinio: išjudins kokį malkų ryšelį iš vietos ar nelemtai stumtelėjus, viskas galėjo subyrėti ir tave palaidoti. Įsimiklinau šmurkščioti siaurais to pasaulio, kur karaliavau it visagalis viešpats, koridoriais: menkiausias neapdairus žingsnis grėsė sukelti griūtį, bet ten aš jaučiaus kaip namie. Išmoningai perkėlęs pliauskas iš vienos vietos į kitą, susikūriau galerijas, slaptus koridorius, urkštynes, visą saugų ir draugišką pasaulį, tokį nepanašų į kitą pasaulį, - įslinkdavau tenai it šeškas ir glūdėdavau nepaisydamas drėgmės, kuri pamažėle persisunkdavo per mano kelnes ir stingdydavo nugarą. Tiksliai žinodavau, kurias pliauskas ištraukti, kad atsidarytų kuris nors iš koridorių, ir, jį perėjęs, visuomet rūpestingai padėdavau jas į vietą, kad dar labiau jausčiausi nepasiekiamas.
Taigi tądien nukūriau į savo medines valdas, vos tik pajutau, kad taip elgtis leidžia padorumas, kitaip tariant, kai nebegalėjo susidaryti įspūdis, jog palieku motiną vieną priešo akivaizdoje: mes iki galo išbuvome karo aikštelėje ir palikome ją paskutiniai.
Keliais įgudusiais judesiais įsigavęs į savo slaptas galerijas, vėl sustatęs į vietą visas pliauskas, pagaliau pasiekiau statinio vidurį, kur man virš galvos buvo kokie penki ar šeši metrai apsauginio sluoksnio, ir ten, gaubiamas to kiauto, pagaliau tikras, kad niekas manęs nemato, pratrūkau raudoti. Verkiau ilgai. Po to įdėmiai apžiūrėjau pliauskas viršuj, aplinkui, kad neapsirikęs išrinkčiau būtent tas, kurias reikia ištraukti, kad galiausiai viskas baigtųsi visiems laikams, mano medinė tvirtovė užgriūtų ir vienu matu išvaduotų mane iš gyvenimo. Liečiau jas vieną po kitos kupinas dėkingumo. Dar prisimenu jų draugišką, guodžiantį prisilytėjimą ir kaip sudrėko mano nosis, ir tą ramybę, kuri mane užliejo pagalvojus, jog niekas manęs nebežemins ir aš nebesijausiu nelaimingas. Reikėjo tik vienu metu pastumti pliauskas kojomis ir nugara.
Atsistojau ta poza.
Staiga prisiminiau turįs kišenėje gabalą aguonų pyrago, kurį nusigvelbiau ryte mūsų name įsikūrusioje konditerijos gaminių parduotuvėlėje, kai konditerininkas buvo užsiėmęs su klientais. Suvalgiau jį. Paskui vėl atsistojau reikiama poza ir, garsiai atsidusęs, pasirengiau stumti.
Mane išgelbėjo katinas.
Jo snukutis išniro prieš mane staiga tarp pliauskų, ir mudu valandėlę žiūrėjome kits į kitą nustebę. Tai buvo stulbinamai nususęs, niežuotas, apelsinų marmelado spalvos katinas su apsilaupiusiomis ausimis ir tokiu ūsuotu, baisiu ir gudriu snukiu, kokius turi tik seni katinai po turtingos ir įvairios gyvenimo patirties.
Jis pažiūrėjo į mane įdėmiai, paskui, nė kiek nesudvejojęs, pradėjo laižyti man veidą.
Neturėjau jokių iliuzijų dėl tokios staigios meilės priežasčių. Nuo ašarų aguonų pyrago trupiniai buvo prilipę prie mano skruostų ir smakro. Glamonės buvo aiškiai savanaudiškos. Bet man buvo vis vien. Pajutęs skruostu šiurkštų, šiltą liežuvį, nusišypsojau iš pasitenkinimo, užsimerkiau ir leidausi laižomas: nei tąsyk, nei vėliau kada gyvenime nesistengiau išsiaiškinti, kas iš tikrųjų slypėjo už tų meilės ženklų, kuriais buvau taip gausiai apdalintas. Svarbiausia, kad šalia buvo draugiškas snukutis ir šiltas liežuvis, uoliai laižantis mano veidą, toks kupinas švelnumo ir užuojautos. O man daugiau nieko ir nereikėjo, kad pasijusčiau laimingas.
Kai katinas baigė lieti savo jausmus, pasijutau kur kas geriau. Pasaulis siūlė naujų galimybių ir draugysčių, jų nebuvo galima nepaisyti. Katinas murkdamas trynėsi į mano veidą. Pabandžiau mėgdžioti jo murkimą, ir mudu truputį pasismaginom rungtyniaudami, katram geriau išeina. Surinkau iš kišenių trupinių likučius ir pasiūliau jam. Jis susidomėjo ir, pastatęs uodegą, prigludo prie mano nosies. Paskui kąstelėjo į ausį. Trumpai tariant, gyventi vėl buvo verta. Po penkių minučių, katinui sekant įkandin, išsirioglinau iš savo medinio pastato ir patraukiau namų link, susikišęs rankas į kišenes ir švilpaudamas.
Nuo tada visada manau, jog gyvenime verta turėti su savim kelis pyrago trupinius, jei nori būti mylimas tikrai nesavanaudiškai.
Savaime suprantama, žodžiai
francuzskij poslanik - Prancūzijos ambasadorius - lydėjo mane visur daugybę mėnesių, ir kai konditerininkas Miškis pagaliau sučiupo mane patyliukais sprunkantį ant pirštų galiukų su aguonų pyragu rankoje, visas kiemas buvo pakviestas paliudyti, kad diplomatinis imunitetas neapsaugo vienos labai gerai žinomos mano asmens dalies.
Ištrauka iš Romain Gary "Aušros pažadas"
