Tiek daug visko nutiko per mano blogo tylą. Turbūt svarbiais momentais mažom frazėm kalbėjo feisbukas.
Sėdžiu sau visiškoj netyloj ir galvoju sau, kiek atvirai galiu čia išsipasakot.
Jau devyni mėnesiai kaip gyvenu Hamburge. Pralėkė kaip pora dienų. Dabar kartais galvoju, kad apsisprendimas likt buvo labai jau be svorio so zu sagen. Bet tokie jau tie mano sprendimai dažniausiai: įkrenti, nes bangelės gražios, o kad dugne dumblas... Ir nors visada žinau, kad bus dumblo, vistiek gerai nieko neapgalvoju. Matyt, dėl to, kad tingiu. O gal dėl to, kad netikiu, kad įmanoma viską į priekį numatyt... Bet užteks svarstymų, reikia faktų, visa eilė laukia būt užrašyti.
Turbūt pirma pasiaiškinsiu dėl feisbuko posto. "Big changes of life sometimes comes incredible fast. Mother, wife and singer - is this all about me? Taigi, aš dar neištekėjau ir nieko nepagimdžiau. Tiesiog Lietuvoj net neturėjau minčių apie šeimos kūrimą, išvis neįsivaizdavau, kad kadanors galėčiau į tokią vietą pretenduot. Bet kadangi šalia žmogus, kuris mane mato kaip savo gyvenimo moterį, tai tenka smarkiai apie tai svarstyt. O plius dar aplinkybės, apie kurias vis dėlto nusprendžiau čia nerašyt..
Toks smarkus dar gūsis naujų tikslų ir būdų jiem siekt. Staiga suvokiau, kad niekas nenusvers mano noro būt scenoj ir galiu padaryt viską, kad ten būčiau. Geras jausmas. Ir sprendimai priimti to įtakoj. Po truputį judam. Nebemiegam ant laurų.
Gal dar apie santykius. Su žmonėm. Su Lietuva.
Tai va, draugai, atleiskit, kad nerašau ir neskambinu. Ne dėl to, kad jūs man nerūpit. Tiesiog gyvenu naujoj kasdienybėj, visai kitokioj, kur atsakomybę prisiimu ne tik už save. O be to jūs tikrai esat toli. Ir aš esu toli. Toks gyvenimas. Kad ir kaip ten bebūtų, myliu jus visus, galvoju apie jus ir jūsų ilgiuosi.
Linkėjimai visiems, dar pridėsiu pasakojimų, kai vakaro planuose nebus skalbinių, manų košės (kurią dievina abu mano vyrai), vokiečių kalbos ir dainavimo pamokos (dabar 22:22)
A.
